Beijing: The Great Wall, Ming Tombs, Sacred Way

Nyhau,

Vakar turėjome progą iš arti pamatyti, palaipioti ir pavaikščioti Didžiąja kinų siena. Dalis, kuria teko eiti – kopimas į aukščiausią kinų sienos tašką. Dieną prieš tai Pekine buvo didžiausia liūtis per visą dešimtmetį (apie ketvirtą vakaro užtemo lyg būtų naktis ir dideliais lašais pylė visą naktį), tad vakar oras buvo gaivus, nors saulė kaitino bei nusvilino pečius . Kopti buvo tikrai nelengva – statu,  žmonių daug, laiptukai nevienodo dydžio, tad išlaikyti tolygų kvėpavimą beveik neįmanoma. Kuo aukščiau kopi, tuo daugiau pamatai Didžiosios sienos. Keliauji nuo bokštelio iki kito bokštelio, vis aukščiau ir aukščiau, vėjas pučia vis smarkiau, žmonių vis mažiau kol pasieki viršų. Tada gali sustoti ir pamąstyti.

Didžiajai kinų sienai pastatyti buvo pasitelkta 20% Kinijos žmonių, žinoma, vyrų. Didžioji dalis jų žuvo, o jų kūnai įmūryti į šią sieną. Viena iš legendų pasakoja, kad tik ką susituokęs vaikinas buvo priverstas eiti statyti sieną. Kelis metus jis buvo dingęs be žinios, kol jo žmona susapnavo jį alkaną ir sušalusį. Ji išėjo ieškoti savo vyro, ieškojo visą mėnesį, kol vienas senas žmogus pasakė, jog lygiai prieš mėnesį jos vyras mirė iš šalčio ir alkio, o jo kūnas įmūrytas. Taigi, iš sielvarto ji nušoko nuo sienos.

Po tokio pasivaikščiojimo bei pietų vykome apžiūrėti Mingų Kapų. Iš tiesų, apžiūrėjome tik vieno imperatoriaus kapą. Nors niekas nežino, kur iš tiesų kiekvienas imperatorius palaidotas. Pats kapas – kažkur miškuose, o jam yra pastatomas “namukas”, tarytum monumentas. Aplink matyti nuostabaus grožio kalnai. Laidotuvių ceremonijos metu imperatorius nešamas ilgu taku, apstatytu statulomis (lyg sargybiniais). Šis takas vadinamas Sacred Way.

Na, o dabar jau sėdim oro uoste ir keliausim atgal į Šanchajų, kur praleisim dar  4 dienas, ir… namo Tiesa, čia taip gerai, kad niekas namo per daug nesiveržia ))

Dal.

Beijing : Acrobatic show, Tiananmen Square, Forbidden City, Summer Palace, Temple of Heaven, Chinese Opera

Vakar popiet atskridom į Pekiną. Mus pasitiko gidė Angela bei vairuotojas Jerry. Iš karto pastebėjom, kad žmonės Pekine visai kitokie – jie ramesni, tačiau nepratę prie baltaodžių, tad visai nesigėdija ir tiesiog spokso išsižioję, apžiūri nuo kojų iki pirštų galiukų.

Tą patį vakarą aplankėme akrobatų šou.  Lyg ir niekuo neišsiskiriantis, tačiau vis tiek gniaužiantis kvapą reginys

Šiandienos rytą pradėjome nuo Tiananmen aikštės apžvalgos. Visi trys pasijutome lyg Maskvoje. Visa aplinka, žmonės, sargybiniai, Mao Dzeduno garbinimas priminė sovietinius laikus. Pasidarė kiek nejauku.

Iš Tiananmen aikštės patekome į imperatoriaus rūmus, vadinamus Forbidden City. Milžiniška teritorija, kur gyveno imperatorius su savo 60 – 70 žmonų (o teko girdėti, kad vienas jų turėjo net 3000 žmonų). Rūmai atrodo įspūdingai, ypač kai visus simbolius ir visą istoriją papasakoja tikrai neblogai angliškai kalbanti Angela. Po rūmų nuvažiavome į Summer Palace – tarytum rūmų apžvalgos tęsinys, nes čia ilsėdavosi imperatorienė (Dragon Lady) bei imperatorius. Taip pat čia yra ilgiausias pasaulyje koridorius. Summer Palace yra ant ežero kranto, kitoje jo pusėje matyti kalnai.

Po to vykome į Temple of Heaven. Šiais laikais dauguma kinų šventyklų – tik turistams skirtos vietos. Tad ši  šventykla labiau primena didžiulį parką, kur žmonės susirenka šokti ir dainuoti.

Vakare žiūrėjome du kinų operos spektaklius. Vienas buvo drama, o kitas komedija. Spektaklio trukmė apie 45min. Kinų opera į vakarietišką operą panaši tik esme – spetaklis, kur dainuoja, groja, šoka. Kinų operoje kiekvienas judesys, kaukės, drabužio spalva turi simbolinę reikšmę. Tad be papildomų žinių nelabai ką suprasi Kinų operai būdingos kaukės, kurios taip pat turi simbolinę reikšmę. Patys atlikėjai turi ne tik dainuoti, šokti bet ir atlikinėti tikrai sudėtingus akrobatinius triukus. Buvo gana keista, nes dalis žiūrovų sėdi prie staliukų, kiti parteriuose, bet visi geria, valgo, bendrauja.

 

Mes per dieną pamatome tiek daug, kad vos spėju aprašyti įvykius. Dabar kelias valandas numigsim, o ryt – Didžioji kinų siena!

Dal.

China: Suzhou, Zhouzhuang, Shanghai Happy Valley

Vakar keliavome po netoli Šanchajaus esančius miestelius : Suzhou bei Zhouzhuang. Į Suzhou iš Šanchajaus nuvažiuoti gana paprasta, skirtingai nei  į Zhouzhuang. Taigi, netikėtai aptikę agentūros (kurios paslaugomis naudosimės ir Pekine) siūlymą aplankyti šiuos du miestelius, labai apsidžiaugėme. Visa diena suplanuota – nuo namų durų važiuojame patogiu automobiliu su linksmu vairuotuoju Liu, vėliau prisijungia gidė Sheril, kuri puikiai šneka angliškai, aplankome svarbiausius objektus Suzhou, gauname pietus, aplankome Zhouzhuang ir mus parveža iki pat namų durų.

Atvykę į Suzhou aplankėme Tiger Hill. Jis taip vadinamas, nes primena sėlinantį tigrą.Kalnas apipintas legendomis. Jo viršūnėje – pasviręs bokštas.

Vėliau vykome į Hanshan šventyklą (jų padinamą Pagoda).

Suzhou garsėja šilko bei perlų fabrikais. Taigi, važiavome į šilko siuvinėjimo fabriką. Neįtikėtino grožio paveikslas siuvinėjamas vieno žmogaus kelis metus. Po šilko siuvinėjimo fabriko ir pietų ėjome į šilko audimo fabriką, kur galėjome stebėti visą procesą – nuo šilkverpių kokonų – kirmėlių – drugelių iki pat šilko siūlų gamybos ir audimo.

Taip pat lankėmės viename iš Suzhou Garden. Tai senųjų laikų sodas, kuris priklausydavo turtingiesiems.

Vėliau pasukome Zhouzhuang link. Važiuojant aplink vis gausėjo vandens telkinių, matėm ryžių laukus. Zhouzhuang – Kinijos Venecija, t.y. miestelis ant vandens. Kanalais plaukioja valtelės (kaip gondolos), kurias dažniausiai vairuoja moterys. Teko tokia paplaukioti Visame miestelyje labai daug žalumos. Tiesa, Zhouzhuang išsiskiria ypatinga ramybe, ko nerasi Šanchajuje.

Na, o šiandien dieną praleidome atrakcionų parke Happy Valley. Tikrai wow. Prarėkėm balsus, pasikrovėm geros energijos. Buvo puiku. Tiesa, didžiąją dalį šios dienos praleidome metro, nes iki atrakcionų parko reik važiuoti apie 2 valandas bei eilėse.. Tačiau verta, tikrai verta. Pasivažinėjom “amerikietiškais kalneliais”, kritom laisvu kritimu, pasivažinėjom dar kitokiais kalneliais, žiūrėjom filma 4D Viskas buvo super

Na, o dabar ruošiamės rytojaus kelionei į Pekiną. Ten praleisime keturias dienas.

Iki

Dal.

Shanghai: Nanshi, Shanghai World Financial Center

Sveiki,

šiandien visą dieną praleidome Šanchajaus senamiestyje, kuris vadinamas Nanshi. Tai labai didelių kontrastų vieta – čia pat susipina senosios ir naujosios architektūros vaizdai, prabanga ir skurdas, kiniška  autentika su užsieniečių išmįslais. Aplankėme Senąją gatvę, Šventyklą, Yu sodą ir kt. Susipažinom su vietinės prekybos ypatumais… Tiek sėkmingai, tiek nelabai .  Taip pat lankėmės nuostabiuose arbatos namuose, kur mėgavomės puikios arbatos ragavimo ceremonija.

Pietų metu ragavome kiniškus dumpling (koldūnus) su jautiena, kiauliena bei krevetėmis. Galėjome stebėti jų paruošimą. Dumplingai verdami bambukiniuose “kibirėliuose”. Taip pat po išvirimo jie gali būti apkepami.

Gatvėse stebėjome muzikuojančius vaikus. Vieni jų muzikuoja savo tėvų parduotuvėlėse ir taip vilioja klientus, o kiti mokosi skurdžiosiose gatvėse, kurios yra visai čia pat turistų prikimštų gatvių. Beje, vaikai groja iš natų, kurios visiškai kitokios nei mūsų tradicinė notacija. Tokia pačia notacija naudojosi ir Šventykloje groję vienuoliai.

Na, o vakare kilome į patį aukščiausią pastatą Šanchajuje – Shanghai World Financial Center. Prieš pakylant galima apžiūrėti Šanchajaus vystymosi parodą – maketai, filmai ir t.t. Visa aplinka primena filmuose vaizduojamus kosminius laivus, panašų įvaizdį bando sudaryti ir prižiūrėtojai (tai net labai juokinga). Beje, visa ekspozicija – tamsoje. Net nepamenu kokiu greičiu, bet į 474 m aukštį, t.y. 100 aukštą mes pakilom per kelioliką sekundžių. Pačiame viršuje gerokai supa, baisu net koją pastatyt. Na, bet vaizdai nepakartojami…

Na, ši diena nors ir labai įspūdinga, tačiau kažkiek ir nuostolinga. Tėtis pametė akinius, o aš per klaidą ištryniau dalį šios dienos nuotraukų.. Na, ir dar prekyba nelabai sėkminga…:) Tačiau, oras taisosi! O ryt keliausime į miestelius, esančius netoli Šanchajaus.

Iki,

Dal.

Shanghai: maistas, masažai ir perlai

Vakar vakare vakarieniavome japonų restorane. Patys kinai pripažįsta, kad japonų virtuvė – pati geriausia, švariausia. Na, o lyginant kinišką alų su japonišku – pastarasis tikrai laimi.

Po vakarienės lankėmės Lujiazui, kitoje Bund krantinės pusėje, iš arti pamatėm televizijos bokštą bei aukščiausius Šanchajaus dangoraižius. Deja, dėl žemai nusileidusių debesų negalėjome matyti viso jų aukščio.

Sekmadienio rytą, kaip tikri krikščionys pradėjom nuo katalikų bažnyčios aplankymo. Jokios ramybės ten neradom – stebėjom, kaip, jie (jie – kažkokie kinai) kėlė spintą iš pirmo aukšto į antro aukšto balkonėlį bažnyčios viduje.

Taip pat lankėmės masažo salone. Akupresūrinis masažas – kai masažuojama per rūbus, papildomai uždengus rankšluostėliu. Masažas vietomis skausmingas, pirštais, rankomis, alkūnėmis masažuojama nugara, kojos, kaklas, galva, veidas, o visas malonumas trunka apie valandą. Per visišką nesusipratimą masažuotojai mamai ir man suorganizavo pėdų masažą (mes nei jo prašėm, nei norėjom, mus tiesiog nuvedė). Maždaug penkiolika minučių mirkėm kojas karšto vandens kubile, o kol jas mirkėm mum masažavo pečius bei kaklą. Vėliau ant kelių uždėjo kamparo kompresus, ant sprando karštų akmenų maišelį ir ėmėsi masažuoti pėdas bei blauzdas. Vėliau jas “išplakė” lyg ir kažkokiu plaktuku. Šis masažas irgi truko valandą. Visų šių dviejų valandų metu mums nešiojo arbatą bei saldžiuosius vynuoginius pomidoriukus.

Na, o dabar pradėsiu savo pasakojimą apie maistą. Jei tik galėčiau, pasidalinčiau visomis turimomis nuotraukomis. Po masažo aplankėme kinišką turgų. Ir ko ten tik nepamatėm – prieskonius, mėsą, žuvį, jūros gėrybes, gyvates, varles, vėžlius, daržoves, vaisius, maistą, gaminamą čia pat, gatvėje. Namo parsinešėme du didelius maišus įvairių dalykų : didžiulių morkų, pomidorų, svogūnų,  taip pat jūros dumblių, keptą ančiuką, keptos duonos (lyg ir blyno), vietoj išvirtų ir aštriais pipirais bei dar kažkokiais prieskoniais pagardintų vėžių. Užkandėlei paragavome kepinukų – į ryžių popierių suvyniotą faršą bei iškeptą aliejuje. Visų patiekalų skonis neišpasakytas.

Dar vakar pietums tėtis namuose pagamino sriubą. Receptas lyg ir paprastas – dedi viską viską : itin plonai pjaustytą avieną, krevetes, įvairiausias kiniškas daržoves, makaronus, imbierą ir t.t.

Manau, maisto aprašymą dar pratęsiu kitomis dienomis – tai užima didžiąją dalį pažinties su Kinija.

Taip pat šįvakar aplankėme Century park prie Shanghai Science and Technology Museum, Perlų turgų bei tėčio vadinamą “Fake Market”, kuris savotiškai primena arabišką turgų.

Beje, orai taisosi – rainstorm’ą pakeitė lengvas shower, o protarpiais iš viso nelyja. Nuo rytojaus žada, kad bus šilčiau ir pamatysime truputį saulutės

Iki kito karto,

Dal.

Rainstormy Shanghai

Šiandien jau antra diena kaip esu Šanchajuje. Kelionė iki jos, trukusi beveik 15 valandų, buvo varginanti. Keturios valandos iš jų praleistos Helsinkio oro uoste.  Gausybė parduotuvių ir kavinių, itin aukštomis kainomis. Tačiau puiki maisto kokybė atperka ir brangumą, ir ypatingo lėtumo suomišką aptarnavimą.

Skrydis į Šanchajų truko virš 9 valandų. Atskridome ryte, apie 7 valandą vietos laiku, Lietuvos laiku apie 2 valandą nakties. Skrydžio metu du kartus maitino. Vakarienei – vištiena arba jautiena pasirinktinai, pakelis sausainių, bandelė, sūris. Pusryčiams – sumuštinis su kumpiu, jogurtas, keksiukas. Maistas su žodžiu “skanu” neturi nieko bendro. Viso skrydžio metu vanduo, arbata, kava, vynas, alus – nemokamai. Galima žiūrėti filmus (taip pat ir naujausias įvairių serialų serijas, koncertų įrašus ir pan.), žaisti žaidimus, klausytis muzikos – pasirinkimas didžiulis. Taip pat duoda apklotėlį bei pagalvėlę.  Naktį skridome per Sibirą, buvo pilnatis, vaizdelis pro slapta atidarytą langelį  stulbinantis.

Atskridus į Šanchajaus Pudong oro uostą, sėdome į Maglev traukinį, kuris rytais ir vakarais važiuoja 300 km/h greičiu, o dienos metu 450 km/h. Arti miesto centro atsiduri per 10 minučių. Nuo stoties iki apartemantų baltųjų rajone, kur gyvena mano tėtis, važiavome taksi. Eismo taisyklės sunkiai suvokiamos europiečiams. Kiekvienas rūpinasi savimi, o kitu pasirūpina papypsėdamas, pvz. kai automobilis suka į kairę, posūkio metu jis apie tai praneša garso signalu (tai reiškia : “saugokis manęs, aš važiuoju ant tavęs.”) Pėsčiųjų praleidimas čia neegzistuoja.

Paprasti dviejų kambarių apartemantai 20 aukštų name kiaurą parą saugomi budinčiųjų, kurie arba miega arba labai viltingai laukia kol europietis jiem nusišypsos ir pasakys “Nyhau” – staiga jo veidas nušvinta, šypsena iki ausų ir jis laimingas atsako “Nyhau”. Negana to, visą apartamentų kvartalą, kuriame yra 8 tokie namai, saugo dar vienas sargybinis, kuris stebi įeinančius į aptvertą zoną ar įvažiuojančias mašinas. Apartamentai paprasti, sako, tradiciniai, daug raudonos spalvos – mat ji neša sėkmę. Ir jokių radiatorių ( ).

Pirmas dalykas, kuris nustebino Šanchajuje – tvankus oras, drėgmė, lietus, šiluma – tarytum esi garų pirtyje. Šiuo metu Šanchajuje – liūčių sezonas. Per žinias pastoviai rodo netoliese esančius miestelius, kuriuose potvyniai. Na, pats Šanchajus dar neplaukia. Lietus šiltas, daug mielesnis nei lietuviškas, tačiau garsas gali  neleisti užmigti.  Namuose rūbai net neišdžiūna. Oda, regis, negali atsidžiaugti – jokių kremų nereikia .

Vakar aplankėme Bund krantinę, netoli garsios shopping’o Nanjing gatvės. Deja, matomumas nebuvo puikus, bet vaizdelis smagus

Vakarieniavome kinų restorane, prie pat Nanjing. Maistas pasižymėjo aštrumu, kainos atitiko kokybę.  Padavėjui europietis – pats svarbiausias klientas.

Jau galėčiau nemažai papsakoti apie kinų mentalitetą, civilizacijų skirtumus, bet dar palauksiu didesnės apšvietos ir daugiau potyrių. Kitą kartą pabandysiu aprašyti namuose gamintą maistą bei tolimesnius nuotykius. O šiam kartui tiek,

Myliu, bučiuoju, iki!

Dal.

Skautybė veža

Tęsiu kasmetinę tradiciją. Vėl pripažinsiu, kad skautybė veža. Kartais ji veža ne taip akivaizdžiai pastebimai, kartais reikia pažvelgti giliau. Jeigu manai, kad skautybė Tau nedavė nieko, geriau pagalvok, nes ji Tau davė daugiau nei Tau atrodo. Šiais metais noriu padėkoti skautybei už tai, kiek daug ji man davė…

Dėkoju skautybei už visus įgūdžius, kuriuos kartu su broliu Luku šią vasarą galėjau sėkmingai panaudoti Vengrijoje, vaikų stovykloje, kurioje dirbome vadovais. Už tai, kad skautybė išmokė atrasti ryšį su žmonėmis, išmokė vadovauti, organizuoti, protingai ir operatyviai spręsti iškilusias problemas, bendradarbiauti, pasitikėti savo broliu, būti linksmam, susivaldyti bei nenustoti vilties.

Dėkoju skautybei už tai, kad išugdė didelę valią ir kantrybę, kuri suteikia jėgų kasdien judėti į priekį. Skautybė išmokė nepasiduoti iškart, kai kažkas nepasiseka. Juokais sakoma, jei skautybė trukdo mokslui, mesk mokslą. Tame yra tiesos, tereikia išmokti skautauti besimokant

Dėkoju skautybei už didelį būrį artimiausių draugų, kurie yra šiandien ir bus rytoj, o dar geriau, kad šis draugų ratas nenustoja plėstis. Dėkoju už tai, kad skautybė man davė pačias tikriausias drauges, kurias puošia (puoš) mėlyna spalva ir pačius tikriausius draugus, kuriuos puošia (puoš) violetinė spalva. Už nepaprastą žmogišką ryšį ir supratimą.

Drąsoka teigti : šiais metais dėkoju skautybei už mylimą žmogų. Nes ji, išugdžiusi valią, kantrybę, pareigą bei atsakomybę, taip pat ir meilės taurumą,  tarpusavio pagalbą ir supratimą, padeda man turėti Jį šalia.

Skautybė – tai namai, į kuriuos visada gali sugrįžti, visada būsi laukiamas, visada būsi sušildytas.

Skautybė duoda viską, ko gyvenime gali prireikti, tik mokėk imti

 

Su šventėm Jus, broliai ir sesės, spaudžiu kairę ranką!

Vis budžiu,

Dal :*

 

kask giliau – auksą rasi

Žmonės, kurie bando atrasti save, ieško meno. O tuo tarpu menininkas ieško savęs savo paties viduje.

Žmonės, kuriem reikia įkvėpimo, ieško jo klausydami muzikos. O tuo tarpu muzikantas ieško įkvėpimo tyloje.

Ir iš tiesų, stebėdamas spektaklį žmogus sutapatina save su kuriuo nors personažu. Sako, būtent taip nutiko ir jam, būtent taip jis jaučiasi. Deja, dažniausiai taip nebūna. Tai jau priklauso nuo paties aktoriaus meistrystės. O gal ne. Gal tai priklauso nuo meno sinkretiškumo. Turiu omeny kūrinio autoriaus, režisieriaus, aktoriaus ir kitų, prisidėjusių prie spektaklio kūrimo, junginį.

Tad žinau, pradėjau formuoti save kaip menininkę, kuomet ėmiau ieškoti išeičių iš padėčių ne kažkurio kito atlikėjo meistriškume ar interpretacijoje, o pačioje savyje. Kai pradėjau knistis ir kapstyti savo vidų. O ten gali rasti kasdien vis platėjančią jūrą pojūčių, išgyvenimų, potyrių. Taip, taip, viskas susieina į ilgai kaupiamą patirtį. Tad jei dabar dar tik žengiu pirmuosius savęs pažinimo žingsnelius, dar tik nedrąsiai viską stebiu ir bandau prisiliesti, įdomu, o kaip bus ateity? Mane ypatingai traukia tas gebėjimas daryti su savo vidumi ką nori, maišyti viską, versti aukštyn kojom, o po to vėl visą tą chaosą be didelio vargo pedantiškai sutvarkyti. Susipažinti su savimi stebint save iš šono tam, kad galėčiau tobulai valdyti savo emocijas. O O O, kai pažinsi save, vis lengviau pažinti ir kitą, kad ir kiek tų skirtumų būtų. Taip gimsta retai kada pavedanti nuojauta.

Muzikantas muzikoje randa techninius dalykus, o matomų ar girdimų jausmų tiesiog negana. Jei neįlįs į savo vidų, nebus kūrėjas – nebus menininkas.

;* Dal

(ačiū estetikos, vaidybos ir specialybės paskaitoms)

Be lagamino nė iš vietos..

Kai kuriuos dalykus, būna, atidedam į šoną, sakom, kad pamiršom. Iškėliau sau klausimą, ar tikrai įmanoma ką nors pamiršti? Kalbu ne apie smulkmenėles. Man tikrai ne visada svarbu kokios spalvos gėlės augo netoli to geltonai, o ne raudonai dažyto namo. Dalykai, atidedami į šalį dažniausiai būna tie nemalonieji, kurių nesinori prisiminti, kurie gal iki šiol kelia nemalonių jausmų bangas. Arba jie būna sąlyginai malonieji, tarkim turėta labai graži apyrankė, dabar jau pamesta. Vieną gražią dieną pamatai identišką. Ne bet kur, o  užsienietiško madų žurnalo viršelyje, puošiančią liauną modelio ranką.

Žinau. Kiekvienas iš mūsų su savimi nuolat nešiojasi lagaminą. Jame laikom visus “užmirštuosius” dalykus.  Gal vienų jis sunkesnis, kitų lengvesnis. Bet tik pačiam lagamino savininkui jo svoris žinomas. Tuo tarpu kito lagaminas dažniausiai atrodo gerokai lengvesnis nei iš tiesų yra. Nepamatuosi.  Bet ir nereikia. Kodėl mes tiesiog negalim vertinti žmonių pagal tai, kokie jie yra be to lagamino? Juk tam jis ir skirtas, atidėt ir uždaryt. O jei prireiks – atidaryti, patyliukais peržvelgti, apmąstyti, o vėliau nukelti į tolimesnę lagamino pusę. Niekam nematant ir niekam negirdint.  Bet be lagamino nepajudėsi ir nesustosi stotelėje pailsėti.

Šiandien tiktų pacituoti poną Marijoną :

Vėl eilinė diena, rodos nieko keisto.
Visai nepanašu,  kad kas pasikeistų.
Gali neatsimerkti, viskas jau matyta.
Pasaulis toks kaip kiekvieną rytą.
Bet…

Dienomis kaip ši pro nešvarų langą stebiu aš dangų.
Ir kvaila mintis lyg sena meilužė ryte aplanko -
Laimės pilna parašyt, sudainuoti dainą.
Gaila, kad į galvą man niekas neateina.

Varpai vėl skamba. Kažkas ir vėl tranko durimis.
Žmones nubunda: su kava, su keiksmais, su bučiniais, su maldomis.

Visus į tolį sniegas, ar lietaus vanduo…

Žvilgsniu palydi abejingas, koją pakėlęs šuo.

Dienomis kaip ši negaliu suprasti kodėl džiaugiuosi.
Dienomis kaip ši iš visų jėgų aš kankinuosi.
Laimės pilna parašyt, sudainuoti dainą.
Kad ir kiek bandau sugalvoti gudriau,
viskas, kas man išeina..

Čia.. Mano žemė,
mano žemė – mano dangus.
Mano kelias,
mano kelias į mano namus.
Mano laimė,
mano laimė – mano viltis.
Mano metai,
mano metai vėlei nauji.

Paklausyk kaip tyliai žaisdami slėpynes,

Po lova, kvėpuoja vaikai.
Tu paliesk, kaip švelniai
Lietumi į delną krenta lašai.

;*

Dal.

Tautiškumą skleidžiantis individualumas

Kartais taip netikėtai nutinka, kad atsakymus į neseniai kilusius klausimus randi vos po kelių dienų, beskaitant knygą. Taigi, klausiau savęs apie lietuviškos muzikos tautiškumo  išlikimą. Atsakymą radau O.Narbutienės knygoje “Muzikinis Kaunas 1920-1940″.

Kompozitorius J.Kačinskas turėjo savo, kiek skirtingą nuo daugumos to laikotarpio kompozitorių nuomonę apie muzikos tautiškumą. Jis ne kartą dėstė savo pozicijas žurnale “Muzikos barai”. Tai labai įdomūs ir pagrįsti samprotavimai, visiškai tinkantys daugeliui šių dienų lietuviškos muzikos kūrinių bei kūrėjų. Verta kai kuriuos esmingiausius pacituoti:  “Tautiškumo sąvoką reikia imti plačia prasme. Lietuviška muzika gali būti ne vien tai, kas betarpiškai jungiasi su senųjų liaudies dainų struktūra ir dvasia. Kodėl, ieškodami lietuviškumo dainose ir giesmėse, Lietuvos gamtoje – miškuose, upėse, ežeruose – aplenkiam svarbiausiąjį tautiškumo šaltinį – savo individualybę? Argi laisvais kūrybiniais pagrindais išsiauklėjusi individualybė gali būti kažkas svetima lietuvių dvasiai?”

Ši mintis nebuvo svetima ir J. Gruodžiui, kuris taip įsivaizdavo lietuviškos muzikos ateitį: “Vėliau, žinoma, mūsų muzikoje visai nebeliks dainos, bet tos sielos spinduliai, kurie mūsų dainas audė, visad spindės, ir jei tikrus pagrindus padėsime, mūsų muzika, kaip ji beišaugtų, amžinai bus lietuviška.”

Skirtumas tarp abiejų kompozitorių nuomonių buvo tik tas, kad J. Gruodis muzikos tautiškumo pasireiškimą tik kūrėjo individualybe laikė dar nesubrendusiu, skubotu. Tuo tarpu J.Kačinskui tai buvo vienintelė kūrybinės laisvės pasireiškimo sąlyga. Apie tai jis vėl rašė po penkerių metų: “Iš viso sunku nustatyti, kur prasideda ir kur baigiasi lietuviškumas mūsų muzikoje. Juk kas žmogus – naujas (skirtingas) individas, todėl ir vienos tautos kūrėjų kūrybos keliai būna be galo skirtingi. Suvaržymas menininko tariamais bendrais tautiškos muzikos nustatytais dėsniais atimtų iš jo vyriausią kūrybos faktorių – individualybę. Jei kuriantis nesivadovaus vidujinėmis inspiracijomis, bet sieks mechaniško išorinių lietuvių muzikos žymių ir lietuvių gyvenimo aplinkos sugretinimo su savo užmanymais,  negalės iš esmės perduoti lietuviškos sielos požymių. Asmens tautiško kūrybinio nusiteikimo pradų reikia ieškoti, kada kūrėjas įvairius išorinius įspūdžius savo pasąmonėje jau išgyvenęs. Tada kūrėjo pasąmonėje nepareinamai nuo išorinio pasaulio iškyla jo sielos charakterį atitinkančios kūrybinės užuomazgos.”

Tad ačiū J. Kačinskui.

;*

Dal.