Be lagamino nė iš vietos..

Kai kuriuos dalykus, būna, atidedam į šoną, sakom, kad pamiršom. Iškėliau sau klausimą, ar tikrai įmanoma ką nors pamiršti? Kalbu ne apie smulkmenėles. Man tikrai ne visada svarbu kokios spalvos gėlės augo netoli to geltonai, o ne raudonai dažyto namo. Dalykai, atidedami į šalį dažniausiai būna tie nemalonieji, kurių nesinori prisiminti, kurie gal iki šiol kelia nemalonių jausmų bangas. Arba jie būna sąlyginai malonieji, tarkim turėta labai graži apyrankė, dabar jau pamesta. Vieną gražią dieną pamatai identišką. Ne bet kur, o  užsienietiško madų žurnalo viršelyje, puošiančią liauną modelio ranką.

Žinau. Kiekvienas iš mūsų su savimi nuolat nešiojasi lagaminą. Jame laikom visus “užmirštuosius” dalykus.  Gal vienų jis sunkesnis, kitų lengvesnis. Bet tik pačiam lagamino savininkui jo svoris žinomas. Tuo tarpu kito lagaminas dažniausiai atrodo gerokai lengvesnis nei iš tiesų yra. Nepamatuosi.  Bet ir nereikia. Kodėl mes tiesiog negalim vertinti žmonių pagal tai, kokie jie yra be to lagamino? Juk tam jis ir skirtas, atidėt ir uždaryt. O jei prireiks – atidaryti, patyliukais peržvelgti, apmąstyti, o vėliau nukelti į tolimesnę lagamino pusę. Niekam nematant ir niekam negirdint.  Bet be lagamino nepajudėsi ir nesustosi stotelėje pailsėti.

Šiandien tiktų pacituoti poną Marijoną :

Vėl eilinė diena, rodos nieko keisto.
Visai nepanašu,  kad kas pasikeistų.
Gali neatsimerkti, viskas jau matyta.
Pasaulis toks kaip kiekvieną rytą.
Bet…

Dienomis kaip ši pro nešvarų langą stebiu aš dangų.
Ir kvaila mintis lyg sena meilužė ryte aplanko -
Laimės pilna parašyt, sudainuoti dainą.
Gaila, kad į galvą man niekas neateina.

Varpai vėl skamba. Kažkas ir vėl tranko durimis.
Žmones nubunda: su kava, su keiksmais, su bučiniais, su maldomis.

Visus į tolį sniegas, ar lietaus vanduo…

Žvilgsniu palydi abejingas, koją pakėlęs šuo.

Dienomis kaip ši negaliu suprasti kodėl džiaugiuosi.
Dienomis kaip ši iš visų jėgų aš kankinuosi.
Laimės pilna parašyt, sudainuoti dainą.
Kad ir kiek bandau sugalvoti gudriau,
viskas, kas man išeina..

Čia.. Mano žemė,
mano žemė – mano dangus.
Mano kelias,
mano kelias į mano namus.
Mano laimė,
mano laimė – mano viltis.
Mano metai,
mano metai vėlei nauji.

Paklausyk kaip tyliai žaisdami slėpynes,

Po lova, kvėpuoja vaikai.
Tu paliesk, kaip švelniai
Lietumi į delną krenta lašai.

;*

Dal.