kask giliau – auksą rasi

Žmonės, kurie bando atrasti save, ieško meno. O tuo tarpu menininkas ieško savęs savo paties viduje.

Žmonės, kuriem reikia įkvėpimo, ieško jo klausydami muzikos. O tuo tarpu muzikantas ieško įkvėpimo tyloje.

Ir iš tiesų, stebėdamas spektaklį žmogus sutapatina save su kuriuo nors personažu. Sako, būtent taip nutiko ir jam, būtent taip jis jaučiasi. Deja, dažniausiai taip nebūna. Tai jau priklauso nuo paties aktoriaus meistrystės. O gal ne. Gal tai priklauso nuo meno sinkretiškumo. Turiu omeny kūrinio autoriaus, režisieriaus, aktoriaus ir kitų, prisidėjusių prie spektaklio kūrimo, junginį.

Tad žinau, pradėjau formuoti save kaip menininkę, kuomet ėmiau ieškoti išeičių iš padėčių ne kažkurio kito atlikėjo meistriškume ar interpretacijoje, o pačioje savyje. Kai pradėjau knistis ir kapstyti savo vidų. O ten gali rasti kasdien vis platėjančią jūrą pojūčių, išgyvenimų, potyrių. Taip, taip, viskas susieina į ilgai kaupiamą patirtį. Tad jei dabar dar tik žengiu pirmuosius savęs pažinimo žingsnelius, dar tik nedrąsiai viską stebiu ir bandau prisiliesti, įdomu, o kaip bus ateity? Mane ypatingai traukia tas gebėjimas daryti su savo vidumi ką nori, maišyti viską, versti aukštyn kojom, o po to vėl visą tą chaosą be didelio vargo pedantiškai sutvarkyti. Susipažinti su savimi stebint save iš šono tam, kad galėčiau tobulai valdyti savo emocijas. O O O, kai pažinsi save, vis lengviau pažinti ir kitą, kad ir kiek tų skirtumų būtų. Taip gimsta retai kada pavedanti nuojauta.

Muzikantas muzikoje randa techninius dalykus, o matomų ar girdimų jausmų tiesiog negana. Jei neįlįs į savo vidų, nebus kūrėjas – nebus menininkas.

;* Dal

(ačiū estetikos, vaidybos ir specialybės paskaitoms)