Apie Šopeną…

Šiemet pasaulis mini dvišimtąsias F. Chopin gimimo metines. Dar vienas neilgai gyvenęs genijus. Lenkų kompozitorius ir pianistas, gyvenęs ir kūręs Paryžiuje. Romantizmu trykštantys valsai, etiudai, noktiurnai – nuostabi jo fortepijoninė kūryba.

Dar kai mokiausi B.Dvariono muzikos mokykloje, pamenu, kaip muzikos istorijos mokytoja siūlė skaityti knygą apie B. Dvarioną:  “skaityk tik laiškus, iš jų sužinosi daugiausiai.” Tad įdomybių apie Šopeną pateikia ir  jo amžininkų laiškai. Štai apytikslė citata iš jų : “Vakar buvome šauniame vakarėlyje pas (…), skaitėme eiles, skambinome fortepijonu. Vėliau atėjęs Frederikas Šopenas nusitašė, sėdo prie fortepijono ir paskambino visiems svečiams keletą improvizacijų. Buvo labai įdomu.” Mmm šitą citatą radau “senbernių portale” (:)) Bohemišką jo gyvenimą atspindi ir garsus meilės romanas su prancūzų rašytoja Džordž Sand. Norėčiau kada paskaityti tuos laiškus pati, o ne rankiotis nuotrupas iš interneto platybių…

“Hats off, gentlemen — a genius!”
- Robert Schumann, 1831

“Chopin is a pianist of conviction. He composes for himself, plays for himself… and everyone listens with interest, with delight, with infinite pleasure… Nothing indeed equals the lightness and sweetness of his preluding on the piano, nothing compares with his works in originality, distinction and grace. Chopin is unique as a pianist—he should not and cannot be compared with anyone.”
- La France Musicale


O  pats Šopenas yra sakęs : “Įdėk visą sielą, grok taip, kaip jauti!” Būtent tai man ir asocijuojasi su kompozitorium. Pirmą kartą prisiliečiau prie Šopeno, kai vaikystėje namuose radau jo valsų kompaktą, matyt, pirktą tėčio. Dažnai jo klausydavausi, o po to, kiek paūgėjus pasiimdavau natas ir sekdavau kiekvieną garsą. Mane visuomet žavėdavo tyra ir trapi melodija,  skausminga ekspresija.

Kartą, draugų vakarėliui tėtis paruošė “viktoriną”.  Jis grojo kūrinius, o draugai turėjo atspėti kompozitorių. Kai sugrojo Dvariono valsą, visi spėjo, jog tai Šopenas. Tėti, ar po to pagrojai jiems Šopeną?

Jau anksčiau rašiau apie Rachmaninovą, Mozartą, šiandien – Šopeno vakaras. Kviečiu pasiklausyti S.Richter atliekamų Šopeno Revoliucinio etiudo op.10 nr.2 c-moll bei Polonezo – Fantazijos op.61 nr 1 As-dur.

;*

Dal.

apie pavasarį, mokslus ir šokį…

Pavasaris lyg ir įsivažiavo. Šilčiau tiek dienomis, tiek vakarais. Kartu su šilto vėjo lydimu lietumi nugriaudėjo ir pirmieji griaustiniai. Tobulai sužaidžiam pavasarinius žaidimus. Vis dažniau pasipuošiam akiniais nuo saulės ir rengiamės ryškesnių spalvų drabužiais, arba bent jau lengvesniais.

Kai dauguma universitetų atostogauja, akademijoje tvyro mokslų atmosfera, mat tarpinė sesija. Vienintelis jos pliusas – krūvis padalinamas mažesniais kiekiais. Bet kur čia mažiau, kai yra vienuolika mokomųjų dalykų. Pavasario sesijoje laukia 8 egzaminai, 3 įskaitos. Skanumėlis!

O rytoj laukia fortepijono paskaita. Dažniausiai nešanti tik malonumą. Ir rytoj taip bus, žinau. Su Karolina ruošiamės koncerto perklausai, kur grosim Maevskio ansamblį “Gražioji Laplandija”. Kai gražumo kūrinys… Su tuo susiję du linksmi dalykai, paradoksalūs šiek tiek :

1. Koncertas bus Vilniuje. Fortepijono dėstytoja sako :  “Tuo pačiu ir Vilnių aplankysime…” Juokinga čia tai, kad man Vilnius – anokia ir pramoga. Veikiau didžiausias traukos objektas.

2. Per šiuos metus tai būtų vienintelis su profesionalumu susijęs koncertas. Ir tas ne pagal specialybę (nors negražu girtis, bet su tokiom programom, kokias įveikinėju fortepijonas man lyg antroji specialybė). Tai man niekaip nesuprantama specialybės (šiuo atveju – dainavimo) dėstytojos logika. Gal net ne logika, o iš viso nemąstymas apie tai. Taigi, belieka užsiiminėti chalturkėm, kuriom, beje, taip pat reiktų pribręsti.

Nors rytojaus rytą pradėsime šokeliu.

Aš vis galvoju, kaip žmonės taip greitai gali sukurti šokį. Kokia nereali vaizduotė, fantazija, kiek daug kūrybiškumo…Mūsų šokelio dėstytojas yra awesome.

Tiek, džiaukitės pavasariu!

:*

Dal

p.s. paskaičiavau, kad dabar minimum iki gegužės vidurio visus savaitgalius būsiu Vilniuje .. :)

pavasariniai žaidimai

Atėjus pavasariui, kai tirpsta sniegynai, sudrėksta oras, pėstieji pradeda žaisti žaidimą. Visa žaidimo esmė gana paprasta – nueiti nuo taško A iki taško B saugiai. Kelyje tyko įvairūs pavojai.

Pats nepavojingiausias, bet galintis atsiliepti sveikatai – balos. Sunku nesušlapti kojų, kartais net botai nepadeda. Ilgas stovėjimas vėsiame ore šlapiom kojom beveik garantuoja slogą, gerklės perštėjimą, kosulį ir pan. Būna, kad per balas važiuojančios mašinos aptaško nuo kojų iki galvos (priklausomai nuo balos bei ratų dydžio). Paįvairinimui pėstysis gali šokinėti per telkšančias balas pagal klausomos muzikos ritmą. Taip galima sustatyti choreografiją ne vienam baletui. Meistriškas šokinėjimas per balas reikalauja didelės fizinės ištvermės bei profesionalumo.

Antrasis pavojus – pavasaris visada parodo kas kur per žiemą prišiko (atsiprašau už tiesmukiškumą). Viskas : gatvės, šaligatviai, takeliai, pievos, parkai ir t.t. uždengti ekskrementų paklode.  Tad jau nebeatsuksi veido į saulutę, nepasižvalgysi į gražių senamiesčio pastatų stogus. Ne taip ir blogai – kartais nuleisti galvą žemyn visai sveika kiekvienam.

Kiek pavojingesni žmonių kaulams – laiptukų, pasipuošusių nenutirpusiu ledu, įveikimas. Ypač tada, kai funikulierius, keliantis į gana aukštą, statų kalną “dėl planinio remonto” neveikia. Norėdamas užlipti į viršų, turi stipriai įsikabinti į turėklus bei traukti save rankomis. Trys laiptukai į priekį, du atgal – paprasta formulė.

Jei iš anksto nepasirūpinsi skėčiu – susidursi su rūgštiniu lietumi -plaukų slinkimą žadančiu reiškiniu. Ir ne tik, kokios rūgštinio lietaus pasekmės – galite pasiskaityti internete. Taip, jau prasidėjo smulkialašis lietus, dargana, šlapdribos, viskas, kas būna žemoje teigiamoje temperatūroje.

Tad linkiu visiem sėkmės, raumenų auginimo, išradingumo – to prireiks norint pereiti šį žaidimą.

;)

:*

Dal.

sparkles needed

Ciutuoju: “Mes nesuprantame to, ko nesuprantame. Prietaras paaiškina tradiciją, kad mes nesuprantame, kad iš tikrųjų suprantame. Sąmoningas supratimas dėliojasi ant nesąmoningo pagrindo.”

Tad mokslai. Užsiknisau visokiuose sausuose teoriniuose dalykuose, speco, fortepijono kūrinių krapštyme, itališkų tekstų kalimuose ir pan.

Kaune, kaipo mieste nieko neveikiu. Nueinu į paskaitas, grįžtu namo ir būnu namie, laukiu kol ateis savaitgalis ir galėsiu lėkti į Vilnių. Natūralu, kad atsipalaidavimui renkuosi panirimą į svetimus gyvenimus, žiūrėdama gossip girl ir how i met your mother, dabar jau ir knygą, kurią galų gale gavau. Taip pat norisi nepaleisti iš rankų draugų, kurie, galima sakyti, sugrįžo. Būtų smagu, kad kažkas imtų ir pasiūlytų ką nors super įdomaus ir intriguojančio (ką galėčiau nuveikti Kaune), bet kažkaip tas neįvyksta, o pati dar neradau. Tad laukiu pasiūlymų. O šiaip, gal tas noras kažkaip kitaip leisti laisvą laiką Kaune reiškia mano atsigavimą ir atsiradusį veiklumą. Pabundu iš žiemos miego. Žodžiu, reikia kažko tokio, ką norėčiau aprašyti šiame blog’e. Nes dabar… blevyzgoju ;) Beje, jau praėjo pusė metų. Tiek laiko, net kiek daugiau, gyvenu Kaune ir grįžinėju į Vilnių savaitgaliais bei atostogom.

Taip jau yra, kad viskas einasi puikiai, lyg sviestu patepta. Taip puikiai, kad net baisu, nes per dideli greičiai kartais į nieką nenuveda. Kažkokia gera nuojauta, kad atsiras naujų spalvų, nes gyvenant tarp baltų sienų norisi jas nudažyti žaliai, ružavai, spalvotai.

:*

Dal.

p.s. atsiprašau už anglišką pavadinimą. Lietuviškai niekaip nesuskambėjo :)

kai nebegali kalbėti…

Labai ilgą laiką nenorėjau rašyti. Kelios pastarosios savaitės nebuvo tos, kuriomis norėčiau pasidžiaugti ar pasidalinti su kitais. Tiesiog viskas vyko ne itin sklandžiai.

Kada mes šnekam apie gerąsias žmogaus savybes, minim mandagumą, nuoširdumą, gerumą, paslaugumą, sąžiningumą, atvirumą. Nežinau kaip kiti, bet aš vertinu ir ramybę bei jautrumą. Kažkodėl, už kiekvieną šių savybių dalelytę aš esu baudžiama. Labai keista, bet  šios savybės staiga tapo tos, kurių žmogui reikia kuo mažiau.

Tad pradėjau mėtytis, nebežinau kada man nuoširdžiai linksma ir smagu,  o kada aš tik bandau nusišypsoti. Tiesa, man pavyksta.

Iš visų pusių tik ir girdžiu : “nepasitikėk tuo žmogum”, “nesivelk į bendrystę su tuo žmogum”, “venk to žmogaus”. O iš tiesų, tikiuosi, kad neklystu – negaliu būti tikra dėl nei vieno “patarimo”, kurį duoda žmogus, neturintis 100% mano pasitikėjimo. Tai kodėl, kodėl aš turėčiau nesivelti į draugystę, jei ji man teikia gerokai daugiau malonumų ir naudos, jei jos dėka aš nesijaučiu “neįgali”? O jei ir klystu, tai kodėl gi man nepadarius klaidos, kad eilinį sykį pasimokyčiau? Esu iš tų žmonių, kurie laikosi nuomonės, jog su visais reikia palaikyti draugišką ar bent mandagų ryšį, net jei labai nenori, net jei negali to žmogaus matyti ar girdėti. Tiesiog, kovoti už kiekvieną draugišką šypsnį.

Ir dar. Kad ir kaip mane maišytų su žemėm ar kad ir kokiais žodžiais į mane kreiptųsi, kad ir kokiais vardais vadintų, kad ir kaip tai mane skaudintų, tiesiog reikia likti stovėti, net neleisti sau suklupti. O jei jau suklupau, kuo greičiau keltis, nes po galais, žinau ką reiškia suklupti ilgam… Tokie buvo visi praėję pora metų.

Ir dar. Apsaugoti save nuo gimstančios neapykantos.  Dabar dar nežinau kaip tai padaryti, bet kartojimas – mokslų motina.

Tai va, šiek tiek motyvacijos sau…

Dal.

Apie vienišumą ir vienatvę

nejaučiu vienišumo ir nesu vienatvėje. Neskaitant to momento, kai imu garsiai juoktis, na, kad ir žiūrėdama filmą. Suklustu. Skamba tik mano vienos juokas, niekas šalia nesijuokia. Va tada pasidaro liūdna. Per pastarąjį pusmetį karts nuo karto sugaunu šį momentą.

Vikipedija pasakė, kad vienišumas nėra tapatus vienatvei. Vienišumas – emocinė būsena, kuomet žmogus jaučia gilų tuštumo ir izoliacijos nuo kitų žmonių jausmą. O vienatvėje būna visi žmonės, savo noru, ar susiklosčius aplinkybėms. Tad pasijuntu vieniša, kai imu juoktis viena, kai šalia net nėra galimybės rasti bent kokį emocinį kontaktą.

Turiu pažįstamų, kurie savanoriškai pasirinko gyvenimą vienatvėje. Bent jie taip teigia. Kaip galima pasirinkti vienatvę? Juk pasekmės to aiškios, kalbu apie senatvę. Man visad graudu žiūrėti į tuos senelių namų gyventojus, kurie niekuomet nesukūrė šeimos, gyvena vieni, neturėdami jais pasirūpinančių vaikų. Toks senatvės pavyzdys mane baugina.

Žmogui juk reikia žmogaus…

taip? :)

Vienišas paukštis
Virš ryto Vilniaus stogų
Išblaškys sapnus

(A. Pogrebnojus)

;*

Dal.

On and on it goes

Man atrodo, kad neturiu ką rašyti. Bet šiaip turiu, tik nedrąsu pradėti.

Viskas kažkaip sukasi man vis labiau netikėtom linkmėm. Na, kad ir apsisprendimai, kuriuos turiu padaryti… Prireikia kažko tokio, kas vadinama ŽENKLU, kuris parodytų, kaip gi pasielgti būtų protingiausia. Bet deja, ženklai ne visuomet pasirodo, tad reikia mokytis priiminėti sprendimus. Augu, tad ir sprendimai su kiekvienais metais vis atsakingesni. Dabar žinau, ko galėsiu kiekvienam palinkėti, na, kai bus proga palinkėti.

Va, šiandien, kaip ir jau daug daug dienų iki dabar, buvo labai šalta ir švietė saulė. Šiais metais saulės stoka lietuvaičiai lyg ir neturėtų skųstis. Na, o aš to grožio pakerėta į šiandienos susitikimą nutariau eiti kalnų parku (t.y. leistis Bekešo kalnu). Bekešas kaip visad pamalonina akis – baltai žėri Vilnius. Mintyse prisiminiau poemą… “<…>suskambo aštuoniolikos bažnyčių varpai<…>”. Peržiūrėjau visas Marcinkevičiaus knygas namie, deja, poema liko Kaune ir daugiau pacituoti jos negaliu.

Toliau turėtų sekti pasakojimas, kaip aš čiuožiau nuo bekešo kalno žemyn. Viršuj dar padvejojau, ar tikrai saugu, pasiekus vidurį – mintyse prakeikiau save, o nusileidus – garsiai juokiausi. Siūlau išbandyti kiekvienam, nebijančiam susilaužyti kaulų.

Vakar žiūrėjau tą filmą apie Mocartą. Iš kart po jo ėmiau knistis visuose įmanomuose šaltiniuose, kad sujungčiau visus galus ir atsakyčiau į labai daug likusių klausimų. Didžioji dalis filmo turinio nesutapo su mano žinoma informacija apie šio kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą. Kai viską susidėliojau į vietas, sužinojau, kad jame tikrai ne viskas yra tiesa. Pagalvojau, kodėl mano muzikos literatūros dėstytoja neturi tokio puikaus gebėjimo sudominti studentą, kad šis pats norėtų domėtis ir graužtų knygas ne todėl, kad reikia, o todėl, kad jam labai smalsu. Manęs Mocartas niekada per daug nežavėjo (apart jo unikalumo, nors iš tiesų, kaip pavadinsi – taip pagadinsi,nes jo talentui apibūdinti, turbūt, nėra žodžių).  Filmas pažadino smalsiąją mano pusę ir dabar apie Mocartą žinau gal ir tiek pat, kiek ir reikalauja mano mokymosi programa, tačiau visiškai kitaip. Juk klausimus kėliau pati ir pati radau atsakymus į juos. Matyt, žinios neišdils. Norėčiau, kad taip visada…

Jau labai greit atgal į Kauną. Nežinau ar įmanoma to miesto pasiilgti.

Dal.:*

(puikiai susiklauso, puikiai)

Free fall flow, river flow
On and on it goes
Breath under water ’till the end

Pabaigiau sesiją, pirmąją sesiją Kaune. Pabaigiau geriau, nei kad galėjau tikėtis :)

Kažkaip prisijaukinau Kauną. Vilnius, žinoma traukia, bet nesiveržiu namo, nors galėčiau važiuoti dar šiandien. Noriu išklausyti kitų kursų dainininkus.

Per pastarąją savaitę pažinau kitokį Kauną, na, pirmą kartą apsilankiau taip giriamame BarBar’a kokteilių bare, šauniai atsišėlau. Puiki vieta, net nesitikėjau. Kokteiliai skanūs, aptarnavimas beveik be priekaištų (keista, kad barmenai nemoka gaminti kokteilių iš meniu), muzika veža, vietos nedaug, ant šokančiųjų mėtomi ledukai – kaip gi tai gali būti blogai? :)

Taip pat, buvusi dėstytoja koncertavo filharmonijoje. Vienas įdomesnių patyrimų – visiškai netikėta programa (Laureta, Norma, Violeta), o kartu dainavo Kauno numylėtasis Liudas Mikalauskas bei Egidijus Bavikinas. Koncertas vykęs, salė perpildyta. Tiesa, man labiau buvo panašu į dirigentų parodomąją programą…

Taigi, šiek tiek atsipalaidavau, leidau sau pasidžiaugti lydinčia sėkme. Dabar reikia grįžti į svarstymus, savarankiškus mokslus.

Tiesa, nužiūrėjau šiandien keistą Kauno vietą, netoli menininkų namų, pavasarį mielai pašniukštinėčiau… ir.. pas mane jau senokai buvo svečių :)

Tiek, trumpai,

:*

Dal, klausanti Eminemo :)

Atsiskyrimai

Grįžau į Kauną… ir jau buvau pamiršus, kad čia visai jaukūs namai… Viskas kaip po senovei, kelias iki namo beveik nepramintas – reikia bristi per pusnis, laiptinė vis dar tuščia, pro buto langą švyti miestas, youtub’as užsikrauna daug lėčiau… Susiplanuoju rytdienos dieną nuo pat ankstyvo ryto. Šią savaitę laukia du egzaminai, tad ramybė tik padės susikaupti mokslams.

Kai vakar susijaukė visas vidus, maniau, kad ateina ta liūdesio banga. Bet išmokau priimti esamą kaip būtiną. Pasvėriau, kiek daug pradingo per pusmetį. Nori ar nenori – liūdi, nes suvoki, jog su draugu nėra tokio ryšio, arba iš vis nėra apie ką šnekėti. O kitas draugas visiškai nenatūraliai bando džiaugtis mano sėkme, matyt, aš irgi nepasidžiaugiu jo sėkme.  Tiek mano, tiek jo klausimas “kaip sekasi” ne toks nuoširdus, tai tik tas mandagusis klausimas. Gal vieną dieną viskas sugrįš į savas vėžes. Čia kaip ir tas posakis, kad apie žmogų negalima spręsti pagal kitų nuomonę. Gal tam, kad galėčiau spręsti apie santykį su žmogum, tereikia daugiau laiko, spėčiau sugrįžti į anksčiau buvusį atvirumą ir paprastumą. Deja, per dažnai savyje pastebiu dirbtiną pasiilgimą.

Tik tokie svarstymai nesisieja su šeima. Jeigu kas kartais ir ne taip gražu, tai tik todėl, kad pagražėtų vėliau. Mūsų šeimai, ypač man, šiais metais atėjo didelių svarstymų laikas.

Negaliu skųstis, gyvenimas neša malonumus ir negandas, taip mokydamas judėti į priekį.

Žinojau, kad atsiskyrimai palengvins apsisprendimą. Ir žinojau, kad atsiras naujų vėjų, dabar reik su jais apsiprasti.

:*

Dal.

Skautybė veža

Tęsiu tradiciją ir atėjus Kalėdoms apžvelgiu dar vienus skautiškus metus.

Man nepaprastai gera puoštis rugiagėlės mėlynumo kaklaraiščiu. Deja, su kiekviena diena vis mažiau fiziškai galiu dalyvauti aktyvioje skautiškoje veikloje. Dėl to man širdis plyšta. Ėmiau nerasti “namų”, bet vis dar jaučiuosi turinti pačią didžiausią šeimą.

Šiandien aš ir vėl norėčiau atsidurti miške, o gal nendrių apsuptoje saloje, kai šalia kūrenasi laužas, o mėnulis atsispindi vandenyje.

Rūkui ir vėjui kylant ruoštis šaltai nakčiai…

Ir visą tą šaltą naktį pragulėti valtyje, bestebint žvaigždes.. Šalta, bet jausmas nepaprastas…

Važiuoti į Estiją ir džiaugtis kiekviena diena…

Keliauti tuos 150 ar net daugiau kilometrų tiek pėsčiomis, tiek dviračiu, tiek kanoja. .Ir po to vėl pėsčiomis :)

Maudytis liūtyje…

Naktimis kurti penktąjį žaidimą…

Su sesėm susimąsčius pasitikti saulę…

Apkabinti brolį. Apkabinti sesę.

Dainuoti, šokti, virti baravykienę…

Aš jūsų labai pasiilgstu :*

(nuotraukos Daivos Bareikaitės – Šarėjienės ir Mindaugo Galiausko)

Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.